Lietuva Olimpinėse žaidynėse
Lietuva olimpinėse žaidynėse debiutavo 1924 m. Paryžiuje. Lietuvai tada atstovavo futbolo rinktinė ir du dviratininkai.
Pirmąkart olimpinius medalius Lietuvos sportininkai iškovojo 1952 m. Helsinkio olimpinėse žaidynėse – olimpiniais vicečempionais tapo krepšininkai Stepas Butautas, Justinas Lagunavičius ir Kazys Petkevičius. Tuo metu Lietuva jau buvo okupuota Sovietų Sąjungos, todėl šie trys lietuviai olimpiniais vicečempionais tapo žaisdami SSRS krepšinio rinktinėje.
Pirmasis Lietuvos sportininkas, tapęs olimpiniu čempionu, buvo boksininkas Danas Pozniakas – olimpinį auksą jis iškovojo 1968 m. Meksiko olimpinėse žaidynėse.
Lietuvos sportininkai su svetimos valstybės vėliava, atstovaudami SSRS rinktinei, olimpinėse žaidynėse dalyvavo beveik penkis dešimtmečius. Tuo laikotarpiu, pradedant 1952 m. Helsinkio olimpinėmis žaidynėmis ir baigiant 1988 m. Seulo olimpinėmis žaidynėmis, Lietuvos atstovai iškovojo 25 aukso, 19 sidabro ir 16 bronzos medalių.
1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, mūsų sportininkai dalyvavo ketveriose vasaros ir ketveriose žiemos olimpinėse žaidynėse. Nei iš vienų vasaros olimpinių žaidynių Lietuvos atstovai negrįžo be apdovanojimų: lietuviai iškovojo 49 medalius – 4 aukso, 4 sidabro ir 41 bronzos.
Per visą Lietuvos sportininkų dalyvavimo olimpinėse žaidynėse istoriją dukart olimpiniais čempionais tapo keturi lietuviai: krepšininkė Angelė Rupšienė, rankininkė Aldona Česaitytė-Nenėnienė, dviratininkas Gintautas Umaras ir disko metikas Virgilijus Alekna.
LIETUVOS OLIMPINIAI MEDALININKAI
